16:50 pirmadienis.
Butelis nugerto romo lentynoje, prie stalo stūkso tuščias butelis sulčių, o kieme girdisi tik pravažiuojančių automobilių garsai.
Kiekvienas manau gyvenime susiduria su panašiu skausmu. Vidinis noras būti geriausiu, o realybė — skaudi. Jeigu žmogus paklaustu manęs, ką reiškia būti liūdesyje, aš atsakyčiau — visiškas niekis. Jautiesi juom. Esu giliai įsitikinęs, kad vitaminas D3 gali pagelbėti su depresija. Paskutinėms dienoms aš jo gėriau mažiau. Iš manęs niekad nebus joks rašytojas, aš net knygų nesugebu pabaigti 1984 Orvelo skaičiau galbūt iki 50-imto puslapio. Kaip ir didžioji dalis gyvenime paėmu, pabandau, smagu, pabosta ir taip mėtausi gyvenime nuo vieno dalyko iki kito vis bandydamas sulaukti „to vieno”. Labai tikiuosi, kad jis egzistuoja tik nežinau ar čia optimizmas šneka ar pagyrios. Vidinis balsas sako, kad ištikrųjų tokio „Vieno“ nėra, o realybė paprasta — reikia pasirinkti vieną dalyką, kuris bent šiek tiek domina ir jame praleisti labai, labai (autoriaus pastaba: trūko dar vieno „labai“), daug laiko tada tapsi sėkmingu. Todėl jeigu nori būti geriausias supistame origami paiimk popieriaus ir daryk tol, kol užpis ir tada dar bent keturis kartus.
Dažnai bandau kaltinti XXI amžių bandydamas nuraminti save, kad čia kalta aplinka, juk visi čia skuba. Vieni skuba į Maldyvus, kiti skuba į keliolikos milijonų vertės pokalbius, o aš skubu į kebabinę, nes užsakymas jau padarytas, o lauke labai šalta ir nenoriu sušalti. Nors atsakymą aš jau pats žinau — trūksta disciplinos. Kaip kokios varškės supistame Austriškame štrudelyje. Tiesą sakant, rašyme esu aš be galo blogas ir ne vien dėl rašybos ir sintaksės klaidų, o labiau dėl nesugebėjimo dėsningai dėstyti vertės. Man visad atrodė, kad rašymas yra panašus į sausos užtvankos pildymą tu paiimi žarną prileidi iki tol, kol atrodo užtvanka neišlaikys ir tada apogėjus per kurį visa užtvanka lūžtą ir žmogus, kuris skaito gauna kažką, ko jis nesitikėjo. O mano sapalionės labiau panašios į kurčią supistą auksinį retriverį, kuris net nenutuokia kas aplinkui vyksta tiesiog nori šokinėti nuo vienos letenos iki kitos. Bet aš turiu kai ką pasakyti. Kodėl aš rašau? Todėl, kad gyvenime būna blogų dienų, kai mes jaučiames nelaimingi, nepasitikintis savimi, tačiau supratau aš vieną — užteks savęs gailėtis. Tai yra mūsų kaltė, kad mes esame čia, kur esame. Ir kai kitą kartą atsikeli ir jautiesi menkas, liūdnas, nepatenkintas savimi daryk bet ką, sportuok, paskaityk knygą arba jeigu jau niekas netenkins — parašyk 379 žodžių laišką.